Arnikos
Suteikia malonią atgaivą pavargusiems raumenims.
Saugo ir malšina raumenų skausmus ir sumušimus.
Aktyviųjų ingredientų lobis
Arnikų žiedynuose randama apie 150 vaistinių veikliųjų medžiagų. Tarp jų yra tokių vertingų ir veiksmingų medžiagų kaip flavonoidai, karotinoidai, seskviterpeniniai laktonai ir eteriniai aliejai. Atitinkamas silicio kiekis suteikia arnikoms struktūrinių ir formavimosi galių, padedančių regeneruoti audinius patyrus uždarą traumą, pavyzdžiui, atsiradus mėlynių, patinimų ar sumušimų. XVIII a. arnikos dažnai buvo naudojamos įvairiems negalavimams, pavyzdžiui, podagrai, reumatui, venų varikozei ar flebitui, gydyti. Šiais laikais įrodyta, kad arnikų ekstraktai išsiskiria antiseptiniu poveikiu, skatina kraujo apytaką, malšina skausmą ir spartina gijimo procesą. Šios ir kitos vartojimo paskirtys dažnai tikrinamos iš naujo ir tinkamai kliniškai dokumentuojamos. Dėl minėtų ypatybių arnikos taip pat vadinamos „saugančiomis nuo mėlynių ir raumenų skausmų ir juos malšinančiomis“.
Ryškiai geltonai žydinčios arnikos veša natūraliose kalnų pievose ir mažai kalcio turinčiame durpingame dirvožemyje. Seniausias įrašas apie šį augalą rastas XII a. žiniuonės ir gydytojos Hildegardos iš Bingeno raštuose. Gležni arnikų žiedai atrodo šiek tiek sutaršyti ir trapūs – tarsi juos galėtų nupūsti vėjo dvelksmas. O iš tiesų arnikos – labai gyvybingi augalai, užaugantys iki 40 cm aukščio, bet lengvai ištveriantys stiprų kalnų vėją. Šis išorinis pasipriešinimas aiškiai rodo, kad arnikos išsiskiria didele struktūrine galia.
