Tavęs laukia visas pasaulis

Daug tėvų mano, kad nuo pat pradžių turi besąlygiškai mylėti savo kūdikį. Todėl gali patirti stiprų kaltės jausmą, kai tas svaiginantis meilės iš pirmo žvilgsnio jausmas, apie kurį jie tiek daug skaitė ir girdėjo, iš tikrųjų jų neaplanko iš karto. Tačiau čia galioja tas pat, kaip kituose santykiuose – mes visi elgiamės ir patiriame dalykus skirtingai. Tai puikiai tinka ir santykiams su vaikais. Kai kuriuos meilės ir ryšio jausmas gali apimti iš karto. Kitus jis aplanko laikui bėgant. Taigi, kuriant santykius, labai svarbus veiksnys yra laikas.

Įsivaizduokime ryšį tarp vaiko ir tėvų kaip juos jungiančią giją. Iš pradžių tai lyg plonas siūlas, tačiau verpiamas iš abiejų pusių jis vis stiprėja ir storėja. Suaugęs žmogus rūpinasi vaiku ir ilgainiui asmenybė viename siūlo gale daro įtaką asmenybei kitame gale. Mažyliui prisirišimas – visų pirma reiškia saugumą. Nors kūdikis gimsta su tam tikrais gebėjimais, vos atėjęs į šį pasaulį, yra bejėgis ir priklauso nuo to, kaip juo pasirūpinsime mes. Jei būsime jautrūs jo poreikiams, jis jausis saugus ir apsaugotas, o ši bazinė pasitikėjimo forma ir yra pirmasis žingsnis kuriant saugų ryšį.

Puoselėjant santykį su vaiku, ypač svarbu būti jautriems jo unikalioms savybėms. Tai reiškia, kad tėvams reikia įsijausti į savo mažylio poreikius, teisingai juos interpretuoti ir atitinkamai reaguoti. Pavyzdžiui, kai kūdikis sukioja galvą iš vienos pusės į kitą, žiojasi ir čiulpia savo rankutę, taip jis rodo, kad yra alkanas. Būdami mama ar tėčiu suprantate, kad jūsų vaikelis nori valgyti, ir galite tuo pasirūpinti. Taip patenkinamas mažylio poreikis. Jis jaučiasi komfortiškai ir žino, kad juo tinkamai pasirūpinsite, kai tik prireiks. Tai mažajam žmogučiui leidžia jaustis saugiai ir kurti su jumis stabilų, tvirtą ryšį. Nesijaudinkite, jei iš pradžių sunkiai suprasite savo vaiko poreikius – jei stengsitės, laikui bėgant jums tai pavyks. Kad ir kaip būtų, prisirišimo ar ryšio kūrimo procesas nuolat vystosi ir laikui bėgant gerėja. Prisirišimo modeliai formuojasi palaipsniui per pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus, todėl jei iš karto ne viskas klostysis pagal planą, vis tiek turėsite laiko viską suspėti.

Kitame tos magiškos jungiančios gijos gale yra tėvai. Jausmų, kuriuos jie jaučia savo vaikui, stiprumas ir intensyvumas laikui bėgant taip pat keisis. Pirmoji mamos ir kūdikio sąveikos forma yra nėštumas, o moters išgyvenimai gali labai įvairiai paveikti jos dar negimusį vaiką. Pavyzdžiui, pasikeitus mamos kraujospūdžiui, širdies plakimui ar hormonų lygiui, vaikelis įsčiose taip pat reaguos. Prasideda tarsi savotiška tarpusavio sinchronizacija ir vyksta abipusis derinimasis vienas prie kito.¹ Net ir po gimdymo šis derinimasis vaikui vis dar yra svarbus ir padeda kurti santykius su mama.

Kūdikis ateina į pasaulį su tam tikrais gebėjimais, kurie skatina tėvus užmegzti ryšį su vaiku.

Visas meilumas – ypatingos kūdikio kūno proporcijos, didelės akys ir elgesys – skatina tokių motinos ir tėvo hormonų kaip oksitocinas, dopaminas ir endorfinai išsiskyrimą, o tai lemia gerą tėvų savijautą ir rūpestį kūdikiu.¹ Taigi jungiantis siūlas arba ryšys audžiamas iš abiejų galų, sąveikaujant ir tėvams, ir jų mažyliui.

Pradinis meilės jausmas vėliau virsta giliu prisirišimu. Kaip tėvai, jūs esate žmonės, atsiliepiantys į savo kūdikio poreikius ir suteikiantys jam saugumo jausmą. Na, o džiaugsmas ir pasitenkinimas, kurį matote savo mažylyje, nuramina jus, kad viską darote teisingai. Taip pat svarbu, kad daug laiko leidžiate kartu, poilsiaujate, atsipalaiduojate ir palaikote fizinį kontaktą. O tai, kad nesugebate kiekvieno poreikio interpretuoti teisingai, nebūtinai yra „blogai“. Net jei praleidžiate kai kuriuos signalus, kūdikiui suteikiama erdvės vystytis, kaip jis tai pradėjo daryti gimdoje. Taip jūsų vaikelis mokosi prisitaikyti ir ugdo toleranciją stresui („atsparumą“). Taigi, nors ne visą laiką viską darysite teisingai, santykiams su kūdikiu nepakenksite. Tai visiškai normali jo auklėjimo dalis.

Kūdikiai gimsta turėdami tam tikrus streso įveikos mechanizmus. Juos sudaro strategijos, užtikrinančios vidinių procesų valdymą. Pavyzdžiui, jei kūdikis pradeda žįsti savo ranką, taip jis bando save paguosti. Vaikučio gebėjimas pačiam nusiraminti ir atsipalaiduoti iš pradžių vis dar būna ribotas ir vystosi palaipsniui per pirmuosius kelerius metus. Nors natūrali vaiko raida šiuo atžvilgiu atlieka svarbų vaidmenį, svarbi ir žmonių, kurie juo rūpinasi, įtaka. Jie gali padėti kūdikiui išmokti, kaip valdyti savo emocijas, rodydami pavyzdį, kurį vaikas vėliau perima. Taip jis pamažu išmoks tapti savarankiškesnis. Štai dėl ko vaikai yra priklausomi nuo jais besirūpinančių žmonių, kurie gali padėti jiems valdyti savo emocijas net jau lankant mokyklą.

¹ U. Karnal. (2019) Den Liebescode begreifen. Wie die Biologie uns zur Liebe eingerichtet hat – und was wir als Kultur daraus machen. Hamburg: tredition, 66 p.

² D. Belford. (2011) Breaks in the Flow: The Role of Repair in The Attachment Relationship. Galima rasti adresu https://www.cdd.unm.edu/ecln/HVT/common/pdfs/2011_11.pdf.